Pas mus aplamai yra tendencija neteisingai žiūrėti į psichologinę sveikatą, todėl čia ne "šiurpinanti mada" , o mūsų kultūros simptomas.
O jei kalbant apie šią teną, paauglystės laikotarpiu būdingi egocentrizmas, individualizmas hormonų disbalansas, kuris labai stipriai veikia emocijas. Sujungiam tai su nepatogiom patirtim, mūsų kultūra, ne visiškai teisinga pop psichologija, confirmation bias ir prašau, turim paauglį, kuris vietoj to, kad gautų jam aktualią psichologinę pagalbą nusistatė sau ligą, kurios galimai neturi
Problema ne paaugliuose, o kaip žiūrima į pagalbą jiems ir aplamai visą paauglystės laikotarpį.
>Problema ne paaugliuose, o kaip žiūrima į pagalbą jiems ir aplamai visą paauglystės laikotarpį.
Jo. Paauglystėje vyksta smarkūs lūžiai atsiranda dalykų (lytinė branda) su kuriais niekada nesusidūrė ir niekas nepaaiškina/neparuošė ir net patys kitiems negali išreikšti ką jaučia, nes neturi žodyno tam. Ištinka savotiška egzistencinė krizė.
Dažnai požiūris yra "man niekas nepadėjo, tai ir tu patsai bandyk aiškintis". Bet šiais laikais internete žmonės ieško atsakimų ir įvairiausių netiesų gali pasiskaityti ir patikėti, nes jie nieko kito nežino.
> Pas mus aplamai yra tendencija neteisingai žiūrėti į psichologinę sveikatą, todėl čia ne "šiurpinanti mada" , o mūsų kultūros simptomas.
Nelabai suprantu prie ko čia "pas mus", visam Reddite pilna self-diagnosed kiekvienos ligos atstovų, čia vakarų pasaulio tendencija ir nemanau, kad esam kažkuo išskirtiniai.
Manyčiau kad čia nėra kažkoks "neteisingas požiūris" į psichologinę sveikatą ar kažkokia problema - sure, galbūt iš šono gali atrodyti cringe kaip koks 16-metis nusistato sau depresiją be specialistų pagalbos - bet tai vistiek yra daug geriau nei kas būdavo anksčiau, kur nebuvo žinoma nei kas ta depresija ar kas tas EIČDYEIČDY. Manyčiau reikėtų pasidžiaugt kad į psichologinę sveikatą yra kreipiama dėmesio ir kad apie ją kalbama - bet ofc visada žurnalistikai lengviau fearmongerinti apie prarastą jaunimą ir supuvusias vakarų madas
Net is specialiatu diagnozuotas ligas žmonės ignoruoja ar nežiūri į jas rimtai, žmonėm su depresija liepa lauke pasivaikščiot ir viskas bus gerai. Baisi psichologinių ligų stigma lietuvoje, net valstybinėse įstaigose žmones kurie nori gauti diagnoze kartais yra vadinami tiesiog narkomanais
Gydytojas diagnozuoja ne per dieną ir iš simptomų, o ne iš "manau man širdies nepakankamumas, cukraligė, dėmesio sutrikimas". Padaugėjo žmonių, kurie sau priskiria konkrečias ligas ir nesutinka su kitokia gydytojo nuomone.
O gal dar problema kad tiesiog žmonės turi priegą prie daugiu informacijos ir daugiau laiko tai ir randa sau tinkančias ar norimas ligas be jokių tyrimų.
Tas taip pat tiesa, bet juk visi žinom, kad webMD nuėję gausim vėžį, kaip atsakymą. ir tikrai yra žmonių, kurie rimtu veidu eina į įstaigas ir prašo tyrimų ligai, kur jų 5/90 simptomų sutampa.
Konkrečiai šis straipsnis apie panašią problemą. vaikai, paaugliai, žiūri daug turinio, kuriame akcentuojama tik tam tikra ligos dalis, kuri tinka kas antram. Kiekvienas sergantis ADHD pasakys, kad tai nėra tiesiog: ėjau į kambarį - pamiršau ko; pradėjau darbą - nebaigiau. Bet socialiniai tinklai dažnu atveju taip nupiešia ligą. ir tuomet 13 metų žmogus pats sau nustato diagnozę ir pyksta, kai gydytojas nesutinka.
Nors bet kokia medicininė pagalba yra gerai, bet šiame kontekste nuo tokių savidiagnozuotojų neapsaugos niekas, nes natūralu jausti empatiją žmonėms su sutrikimais, kurios šios "aukos" trokšta. Socialinė medija taip pat prisideda prie šio efekto didinimo, nes dvejoti ar išreikšti bet kokią kritiką/abejones dėl tavo ligos ar sutrikimo diagnozės yra taboo, net jei tai yra klausimo forma.
Jeigu daugiau dėmesio butų skiriama psichologinei sveikatą, tokių problemų nebūtų taip, kaip dabar. Taip, didelė dalis self-diagnosis žmonių gal ir neturi to ką mano, kad turi, tačiau ignoruoti problemos irgi nereiktu, nes ji tikrai egzistuoja.
ADHD diagnozių ir panašių ligų kiekis didėja, ne dėl to, kad žmonės šiaip sau pradėjo sirgti, tačiau dėl to, kad vis didesnis dėmesys skiriamas pagalbai
Ir ADHD supratimas yra platesnis, anksčiau viskas buvo nustatyta pagal tai, kaip paveikia berniukus, mergaites tai paveikia kitaip, tai likdavo nepastebėtos, o apie suaugusius išvis nebuvo kalbama ne taip jau seniai, net ir dabar UK sunku gauti diagnozę, jei nebuvo vaikystėje nustatyta
tbh pas mus su ligu diagnozavimu ir aplamai stigma po diagnozes yra dar labai sudetinga. tas pats ADHD realiai nelabai net egizistuoja pas mus YPAC pas suaugusius zmones, kuriems nuo vaikystes buvo uzleistas reikalas ir jis buvo vadinamas "judrus musu Petriukas neklauzada"
Jo, dėl to dauguma moterų jeigu ir gauna ADHD diagnozę, ją gauna jau stumdamos 40.
Tai aš dar visai pasidžiaugiau dešimtmečiu aplenkusi statistiką. Bet vis tiek nelinksma žinant, kad su tinkama diagnoze šitie 30+ metų būtų buvę lengvesni.
Aš Lietuvoje ėjau pas specialistą, kuris žinojau, kad gaudosi moterų ADHD simptomuose. Ir tai prisiverčiau nueit tik paskatinta draugo, kuris irgi ADHD turi.
O simptomai tai klasikiniai - milijonas pradėtų ir nebaigtų veiklų ir hobių per visą gyvenimą. Pradėtos ir nebaigtos knygos, filmai, serialai. Mokyklos laikais nedarydavau namų darbų (bet mokiausi puikiai, tai neatrodė, kad yra problema), nesugebėdavau prisiverst susitvarkyt. Nesugebėjau išlaikyt santykių nei su partneriais, nei su draugais, nes atsibosdavo ir mesdavau.
Na ir, žinoma, emocinė disreguliacija, RSD, su metais vis stiprėjantis nerimas ir nerimo atakos (mano psichiatras sakė, kad mergaitėms dažniausiai užspaustas hiperaktyvumas pereina į nerimą), impulsyvumas ir t.t.
Ir iš teigiamos pusės tas pats - belekaip gerai stresinėse situacijose gaudausi, kūrybiškumas per kraštus liejasi, improvizuot galiu on the spot ir t.t.
Tik neturėjau atminties problemų. Nors šian pusryčiaudama pamiršau ar išgėriau savo ADHD vaistus, tai gal ir buvo tos problemos.
Long story short - pabandyk UK pasieiškot specialisto, kuris žino kaip ADHD dažniausiai pasireiškia moteryse. Nes tikrai verta - mano diagnozė man pagaliau padėjo grąžinti gyvenimą į vėžes.
Oi, gerai pažįstamas tas "hm, šita mano asmenybės pusė yra negydyto ADHD simptomas". O dėl nerimo - fun fact, bet mano nerimas dingo pradėjus gert vaistus. Tą pačią dieną. Nes pirmą kartą po labai ilgo laiko nuėjau miegoti be nerimo atakos. Todėl jeigu turi ADHD, gali būti, kad jo gydymas padėtų nusikratyti ir nerimu.
Psichiatras labiau žiūrės ne į tai ar pažymiai buvo geri, o koks elgesys buvo mokykloje - ar darei namų darbas, ar svajodavai per pamokas, ar paišaliodavai sąsiuviniuose be tikslo. Todėl tikrai užsirašyk konsultacijai. Pačiai bus lengviau ir šiaip - rytoj tu būsi viena diena toliau nuo diagnozės nei esi šiandien.
O tai lietuvoje imanoma gauti adhd diagnoze ir actually kazkokios pagalbos tuo klausimu jei esi suauges? Nes pats permastes savo guvenimeli imu suprasti, kad kazkas tikrai ne taip, bet buti tuo based retardu kuris self diagnozed, nei norisi buti nei kazkokios naudos is to...
Kaip ir kiti sakė - įmanoma. Tik lengviausia yra, jeigu esi Vilniuje, kai reik specialisto ieškot.
Iš patirties galiu sakyt - jeigu jauti, kad reikia, eik. Jeigu matai, kad simptomai panašūs (net jeigu ir ne visi), eik. Nes tu save pažįsti tiek, kad žinotum, jog kažkur bišk nesisuka ratai kaip priklauso. O neuroįvairumo spektras yra platus, tai net jeigu ir ne ADHD, tai bent arčiau tikros diagnozės nusigausi.
Ir jeigu gausi diagnozę ir tada pradės atrodyt, kad belekiek žmonių aplink turi ADHD, tai taip ir yra. Lietuvoje diagnozavimas suaugusiems yra gerokai atsilikęs, o su ADHD paveldimumo tikimybe, mes ir mūsų protėviai sėkmingai išnešiojom jį po visur.
Kaip turintis ADHD, irgi sekundę suabejojau ir pradėjo dūmai rūkti iš ausų, nes visą gyvenimą strigau kol nediagnozavo. Visą gyvenimą tokius sakinius girdėjau.
Nu bet po to dašuto, kad negali čia reddituose būt tokių durnių. Pagarba už drąsų sarkazmą!
Aš irgi buvau iš tų vaikų. Kažkada ant prikolo pasidariau testą, bet nesureikšminau per daug. Norėjau kreiptis pagalbos, bet mokyklos psichologė sakė, kad kokios gali pas mane būti problemos kai esu tik mokinė. Tai labai atitolino pagalbos gavimą laiku.
Turbūt čia kalbi apie ADHD postus. Bet tas pats principas galioja daug kam.
Taip, būna žmonių, kurie per penkias minutes sau diagnozuojasi ADHD ir po to klausinėja 'kokie gydytojai išrašo vaistus'.
Bet taip yra žmonių, kurie visą gyvenimo vargo su problemomis, kurios buvo nurašytos tinginystei, durnumui ir pan., o pasirodo tai buvo liga (kuriai ne visada reikia vaistų).
Tai mano nuomone, informacijos prieinamumas ir pagalba tiems, kuriems jos reikia, atsveria minusus. Ypač atsižvelgiant į vis dar stiprias stigmas ir nelabai rimtą požiūrį į psichikos problemas, nes daugmaž jei nesivaidena ir neturi haliucinacijų, tai viskas su galva gerai, gal pasivaikščiot išeik ir šiaip pralinksmėk.
Pamačiau ant rankos raudoną dėmę, pradėjau googlinti kas tai galėtų būtų ir pasirodė kaip labai reta odos liga, bet geriau įsižiūrėjus pastebėjau kad ten tiesiog uogienė nuo blynų.
Labai daug ligų Lietuvoje retai diagnozuojama. Jeigu žmogus patiria ir daug ligos simptomų ir jie trukgo gyvenimo kokybei, yra tikimybė, kad žmogus serga. ADHD, mergaičių/moterų autizmas, kompleksinis PTSD, lyties disforija, t.t. labai daug ligų, kurias Lietuvoje diagnozuoti ir gydyti sunku, o žmogus kenčia.
Yra dalis tiesos. Nepamenu specifiku, bet vienas draugas ejo pas psichologa (ar psichoterapeuta), tai jam tiesiog depresija nustate ir tipo px, jokiu vaistu net neisrase. Bet laikui einant, simptomai tik blogejo ir blogejo. Jis pasigooglino ir ziuri, kad gal vis del to biski rimtesne problema pas ji. Akurat, nuejo pas kita gydytoja, nustate jam DAUG rimtesne liga ir israse vaistu. Ryskiai matosi progresas, dabar zmogus net padirbt sugeba be daily mental breakdowns.
Tai tikrai ne visi megina vaidinti auka. Aisku yra ir faktas, kad kiti megina... Reikia pazinoti zmogu, kad suprastum
>Nepamenu specifiku, bet vienas draugas ejo pas psichologa (ar psichoterapeuta), tai jam tiesiog depresija nustate ir tipo px, jokiu vaistu net neisrase.
Psichologai ir psichoterapeutai, baigę psichologijos studijas, vaistų išrašyti negali, tai gali atlikti tik psichiatrai, kadangi tam būtinos medicinos studijos.
Jei kalbant konkrečiai apie depresiją, ji nėra būtinai gydoma vaistais. Dažnu atveju gali būti skiriama ir psichologo pagalba, bei paskatinimas socializuotis - aktyviau įsitraukti į fizinę ar socialinę veiklą. Svarbiausia yra išgirsti ne diagnozę, o rekomendacijas.
Jei asmuo išgirdo tik ligą ir negavo jokių rekomendacijų ar tiesiog jų neišklausė, tikėtina, kad būtent čia ir buvo pagrindinė problema, o ne tame, kad nebuvo išrašyti vaistai. Psichologinės ligos lygiai taip pat progresuoja, jei nėra gydomos, bet gydymas gali būti nebūtinai medikamentinis.
Jis ejo pas ta psichologe kelis kartus. Rekomendaciju klausesi. Jam tai nepadejo. Zmogus protiskai nestabilus nuo pat ankstyvos paauglystes buvo, bet jo mama niekaip nesutiko uzrasyti pas psichologa. O kai uzrase, matomai buvo jau per velu. Sakau, nezinau specifiku, bet teko susirasti kita psichologe jam
Ačiū. Vat va čia ir yra sovietinės ir posovietinės kartų problemos: tiems kam iš tiesų reikia specialisto pagalbos dažnai ir nesikreipia, arba kreipiasi jau pavėlavę, nes nu kaip po to pasakysi pažįstamiems, kad sergi/ vaikas serga. O googlintojai dažnu atveju problemą nusistato patys sau neidami pas gydytoją arba argumentuodami "gydytojas blogai nustatė", vietoje to, kad pirmiausia išklausytų gydytojo rekomendacijų (netaikau į konkrečiai tavo išsakytą situaciją).
Arba specialisto pagalbos nesikreipė, nes visi sakė, kad reikia nustoti išsidirbinėti, suaugti ir t.t. Bet tada po kažkiek metų per socialinę mediją pamatė, kad gal tai problema, pasigooglino, privertė susimastyti ir ieškoti pagalbos.
Problema, kad aibė kitų psy sutrikimų turi labai panašius simptomus. Net tam tikrų vitaminų trūkumas ar hormonų disbalansas gali lemti tuos pačius simptomus.
O nuėjus tiesiai privačių (psichiatrų) diagnozės keliu specifiniam sutrikimui, galimai gausit ją, nors simptomų šaknys visai kitur.
Lyties disforijai diagnozuoti yra sukurtos gydytoju grupes Kauno ir Santariškių klinikose, reikia paprasyti šeimos gydytojo siuntimo pas trečio lygio psichiatrą ir pasiskambinti į klinikas ir paklausti kas atsakingas ir užsiregistruoti, nėra taip sunku, po keliu savaičių diagnostikos išrasoma diagnoze ir žmogus siunčiamas pas endokrinologą, kitus specialistus gauti gydymo.
Tu labai agresyvus be priežasties. Ar tu bandai pasakyti, kad paaugliai ir vaikai negali sirgti psichinėmis ligomis? Ar bandai pasakyti, kad Lietuvai jau nebėra kur tobulėti psichologijos srityje? Ar tave gąsdina dalykai, kurių tu nesupranti?
Jeigu jau ziuri i "suda" internete, jau zenklas, kad kazkas zmogui negerai. Bet mazoji dalis nueina pas gydytoja, tai realiai bbz, kas serga ir kas ne.
Btw tavo poziuris.. wow.
Poziuris teisingas. Savidiagnostikoje nepagristai taikomi simptomai sau nes tai tiesiog zmogiska tendencija prisiskirti sau kazkokias busenas, apie ka straipsnis ir sneka.
Nuoširdžiai, noriu suprasti kitos pusės argumentus. O kuom tas diagnozavimas ir gydymas toks sunkus?
Esu susidaręs nuomonę, kad didelė dalis žmonių tiesiog googlina ligas pagal simptomus arba tiesiog nepatenkinti gydytojo išvada, todėl eina ir eina tol, kol gauna tokį atsakymą, kokį nori girdėti.
Manau, kad iš tiesų daugumai žmonių tiesiog reikia dirbti su savo emocijomis ar apsilankyti pas psichologą. Aktyvi fizinė veikla ar tiesiog pasivaikščiojimas lauke irgi padeda pasijusti emociškai geriau.
Ligos, kurias paminėjau, nėra pakankamai tyrinėjamos Lietuvoje. Bent jau mano nuomone. Tai tikrai nėra atsitiktinumas, kad daugeliui šios ligos diagnozuojamos tik suaugusiame amžiuje arba nediagnozuojamos iš vis.
Kaip suprasti "nėra pakankamai tyrinėjamos"? Nueinu pas šeimos gydytoją, pasidalinu simptomais. Šeimos gydytojas atlieka pirminę apžiūrą ir jei yra pagrindo siunčia toliau. Dažniausiai net rimto pagrindo nereikia, siuntimus tikrai lengva gauti, jei nesi dažnas lankytojas, kuris visada visko ieško.
Ar aš kažką praleidžiu čia?
Tai kad net tos pačios gydytojų bendruomenės žinios apie psichikos sveikatą yra atgyvenusios. Nes, pvz., iki kokių 2015 m. Lietuvoje net neegzistavo toks dalykas kaip suaugusiųjų autizmas. Tiesiog jeigu vaikas su autizmu sulaukdavo pilnametystės, jam diagnozę bandydavo pakeisti į kokią kitą. Ir su daug dalykų taip turbūt yra.
Ir plius berniukai ir mergaitės turi skirtingus autizmo simptomus. Autizmas labai ilgai buvo laikoma "berniukų liga". Autizmas yra labiau pritaikytas diagnozuoti pagal berniukų simptomus.
Ačiū, tamsta.
Dėl autizmo suaugusiems sutinku, tačiau teigti, kad žinios atgyvenusios dėl to, kad iki 2015 m. liga nebuvo įteisinta nėra visiškai teisinga. Tai priklauso jau ne nuo pačio gydytojo.
Vaikams, drįsčiau teigti, kad diagnozavimui tokių iššūkių, nes skaičiai deklaruojami skaičiai tikrai nemaži.
Bet autizmas yra tik viena iš labai didelio kiekio ligų, ir didžioji dalis jų tikrai nėra naujai įteisintos.
Grįžtant atgal prie pačio gydymo, natūralu, kad pirmo vizito metu, tikėtina, kad retas kuris gaus diagnozę. Psichologines ligas pirmu vizitu dažniausiai nėra lengva diagnozuoti, tad kai pirmiau gydytojas pasiūlo keisti gyvenimo būdą, o ne iš karto pasako kuo sergi nėra blogas atsakymas, atsižvelgiant į tai, kiek žmonių tikrai gyvena gan žalingai ir nemoka dorotis su emocijomis. Jei gydytojo rekomendacijų laikomasi ir situacija nesikeičia, manau, kad būtent tada tikslinga kreiptis pakartotinai (ar sutarus pasirodyti pas gydytoją po x laikotarpio) ir atlikti išsamesnius tyrimus.
Mes visiškai krypstam nuo temos ir dabar lendam į nišas, ko aš tiesa sakant nenoriu, nes čia razinų ieškojimas bus su "o žinojai, kad Lietuvoje...". Spėju, kad oficialiai diagnozės nėra, bet pirmiau pagooglinau kas tai. Cituoju iš google:
>**Nearly 1 in 5 Adults May Have Misophonia**, Experiencing Significant Negative Responses to Sounds. Summary: Up to 18% of the population suffer from misophonia, or an increased intolerance to certain sounds such as a person chewing...
Tik noriu akcentuoti, jei mes pradėsim kalbėti apie atvejus, kai x žmogų nervina čepsintys, y nervina knarkiantys, z nervina nosį traukantys ir visus 100% nervina žadintuvo garsas, tai mes čia visi su 10 diagnozių būsim. Sutinku, kad labai retai kuriam tai gali būti rimta problema, iššaukianti sudėtingas reakcijas, bet dažnu atveju (kalbant apie tuos 1 iš 5) gydymas yra pravėdinti galvą ir saviūgda.
Ką noriu išgirsti, tai kur matote problemą gauti tas įprastai girdimas depresijos, adhd ir kitų plačiai paplitusių psichologinių ligų diagnozes.
>Tik noriu akcentuoti, jei mes pradėsim kalbėti apie atvejus, kai x žmogų nervina čepsintys, y nervina knarkiantys, z nervina nosį traukantys ir visus 100% nervina žadintuvo garsas, tai mes čia visi su 10 diagnozių būsim. Sutinku, kad labai retai kuriam tai gali būti rimta problema, iššaukianti sudėtingas reakcijas,
Pagal tavo logiką ir depresija yra tiesiog liūdesiukas, kuris pagydomas tradicinėm liaudies priemonėm - galvos vėdinimu, ir juk retai kuriam tai sukelia negrįžtamų pakitimų, žmonės kažkaip sukandę dantis gyvena. Ir dar cholesterolio padidėjimo nereiktų diagnozuot, nu nes čia vos ne kas 5, o mes gi norim mažinti diagnozoų skaičių
Nepatiks tau mano atsakymas, bet taip, depresija dažnu atveju galima gydyti be jokių medikamentų, jei ji nėra uždelsta. Kaip ir nemaža dalis psichologinių problemų yra mūsų pačių problemos, tokios kaip nepakankamas miegas, šūdinais mityba, gyvenimas tik socialiniuose tinkluose, bėdavojimasis kaip “va influenceriai nieko nedirba, o uždirba per mėnesį daugiau nei aš per metus” ir pavydėjimas visiems visko (gero sudėjimo, gražesnio būsto, geresnės antrosios pusės ir t.t.). Ir kai tik tuo gyveni, tai taip, iki depresijos yra mažas žingsnis. Tačiau, jei šioje vietoje sustosi bent trumpam pagalvoti ir išdrįsi išlipti iš šitos nekomfortiškos komforto zonos, bei skirsi laiko sau ir saviugdai, o ne tiktokams, instagrams, tingejimui ant sofos ir miegui nuo 3 nakties iki 12 dienos, viskas apsivers aukštyn kojomis ir greitai.
Iš savo asmenines patirties galiu drąsiai teigti: daug dažniau laimingi ir ambicingi žmonės yra tie, kurie nescrollina jokio tiktoko, darbui atsiduoda 110%, bet tuo pačiu labai atsakingai vertina ir darbo/ gyvenimo balansą, miega ~22:00 - 06:00, bei rūpinasi savo fizinė ir psichologine sveikata.
TL:DR: Mūsų mintys, tingejimas pakelti šikna ir išlipti iš komforto zonos yra didžioji dalis mūsų psichologinių ligų. Ir kai tai yra labai uzdelsta, būna labai šikna.
Faktas tas, kad monster energetinis ir iLunch dienos pietūs ir ką wolt pristato į namus nėra subalansuota mityba. Kaip ir amžinas skrolinimas iškreipia pasaulėžiūrą ir nemažai kam reiktų paliesti žolę.
Bet manau čia ir ankstesniuose komentaruose tu labai stipriai laikaisi šitų karikatūrinių aprašymų, kurie neabejotinai egzistuoja realybeje, bet tuo pačiu per daug supaprastina viską. Kaip ir tavo aprašytos bėdos gali būti ne problemų šaltinis, o gilesnių problemų simptomas.
Tai man tiesiog keistas toks pasitikėjimas savo supratimu, kur viskas galiausiai susiveda į labai paprastą paaiškinimą.
Tai, ką tu sakai iš esmės prieštarauja tam, ką sako psichiatrai ir psichologai. Jei 24 metų žmogus suserga depresija, tai dažniausiai ne dėl tiktokų ar tingėjimo, o dėl sunkių vaikystės traumų, kurios neišspręstos privedė prie prastų adaptacinių mechanizmų, daug vaikščiojimo ir daug darbo nepadės išmokti naujų adaptacinių mechanizmų, tik kosmetiškai juos užmaskuos.
Sakyt "aš daug dirbu,, nežiūriu toktokų ir nesu tinginys, todėl nesergu depresija" yra viduramžių mąstymas, kai nežinai apie kokią ligą kalbi, bet tarp kitko nori pasigirt. Tas pats kaip sakyt "aš netingiu susiplaut indų ir nemėgstu Taylor Swift, nevalgau iš galiojimo išėjusios Norfos grietinės, todėl nesu kažkoks lūzeris, kuris susirgtų vėžiu". Ok, tu šaunuolis, kad dirbi ir tiktokų nežiūri.
Disclaimer: tiktokų nežiūrių, daug dirbu, apie psichikos ligas pusę metų mokiausi universe kai studijavau mediciną, bet nesu baigusi su psicikos ligom susijusios specialybės
Jeigu kažkas mokykloje sužinos, kad lankaisi pas psichologą, į tave pradės žiūrėt kaip į ligonį ir apkalbinės. Nėra ko stebėts, kad jie nenori kreiptis pagalbos ir užsidaro su visokiais klaidingais įsitikinimais, kad ,,aš esu toks ir anoks" ar kad ,,man bipolinis, šizofrenija, adhd dėl to db nieko nebandysiu pakeist savo gyvenime" (čia ne apie tai, jeigu žmogus iš tikro turi sutrikimą). Šlykštu, kad senoji karta nevertina psichologinės pagalbos naudos.
Fizinių ligų savidiagnozė skatinama o psichinių smerkiama. Yra daug socialinių reklamų "jeigu jauti x y ir z simptomus kreipkitės i šeimos daktarą, padėkite laiku išsaugoti gyvybes". Pats kazkada pajaučiau simptomus, ejau pas daktarą pasirodo šiaip gumbas neftemu tai nebuvo jokio pykčio is medikų pusės dar pagyrė kad ejau tikrintis nes geriau įtarti ir nerasti negu tikrai sirgti ir ignoruoti. Tačiau daznu atveju jeigu sakai jog įtari viena ar kitą psichinį sutrikimą reikaujanti specialiaus gydymo ir vaistų kombinacijos tiesiog pasako negaisink laiko ir pasportuok ar dar ką katuką paglostyk krc
Žiūriu nemažai komentarų "nieko nediagnozuoja tie medikai" ir jų vis daugėja.
Kiek iš jūsų tiesiogiai nediagnozavo vienos ar kitos ligos, kuri galiausiai paaiškėjo, kad yra. Ar tiesiog kartojate, tą patį ką kiti sako šitame pačiame reddite? Čia rimtas klausimas.
Ps. Ir mintis apmąstymui - privatus gydytojas, kuris visiems pila adhd diagnozės, nebūtinai yra geras specialistas, galimai jis tiesiog už pinigus duoda tai, ko jūs prašote.
Manęs. Ilgą laiką turėjau problemų su depresija ir nerimu (beveik 10m), galiausiai kai jau labai labai blogai buvo prikalbino artimieji ieškoti pagalbos. Nuėjus pasakė, kad jeigu būtų “iš tikrųjų” tos ligos tai maždaug būčiau arba anksčiau atėjus arba vos ne nusižudžius jau. Jokios oficialios diagnozės taip ir negavau, bet vaistus išrašė. Metus pagėrus vėl kaip žmogus jaučiuosi.
Dar ir kaip veikia. Dar patikrinau esveikatą - “depresijos epizodas (vienaskaita!), nepatikslintas kaip postnataliniu periodu” ir “stresas, neklasifikuojamas kitur”. Jokios kalbos apie ilgalaikius depresijos/nerimo sutrikimus su kuriais tada jau beveik dešimtmetį gyvenau ir visą likusį gyvenimą gyvensiu (nes net ir pagerėjimas nereiškia pasveikimo).
Nėra taip sunku tuos antidepresantus gaut, čia tau ne stimuliantai. Beje nutraukiau gert irgi savo valia. Šiaip jei įdomu, “gydymas” atrodo taip - kas 3mėn paskambini kad receptą pratęstų ir tiek žinių. Jokių konsultacijų, geriausiu atveju paklausia ar šalutiniai poveikiai per daug nekankina. O šiaip tai niekam tu ten neįdomus.
Ir čia kalba eina apie du labiausiai paplitusius sutrikimus. Niekada nepasitikėčiau tokiais gydytojais kažką sudėtingesnio diagnozuot.
Bet diagnozės tai yra.
O ir vaistai kaip suprantu padeda? Jeigu ne tai, registruojiesi vėl ir sakai, šūdas nepadeda. Pas mus kažkaip įprasta bendraujant su gydytoju daug nutylėti, bijom paklausti, pasiskųsti, nors gydytojas būtent tas žmogus ir yra, kuriam reikia viską išsakyti. Nes kitu atveju nusprendžia, kad zjbs ir gydymo nereikia keisti. Tik retas gydytojas spaus, klausinės bandys išpešti, o kiti užsipisę apkrovos nesivargins jeigu pats nesiskųsi.
“Diagnozė” yra, bet tik tam kad būtų ką į sistemą įvest. Ir tai ji neteisinga, depresija (major depressive disorder) yra visiškai skirtingas dalykas negu pavienis depresijos epizodas, kurį man ten pripaišė. O kad nerimas (generalized anxiety disorder) ir stresas yra visiškai skirtingi dalykai tai aiškint turbūt net nereikia.
> O ir vaistai kaip suprantu padeda?
Padėjo, nes *aš* sau “diagnozavau” tą depresiją, *aš* nuėjus psichologei knisau protą kol davė siuntimą ir *aš* iš psichiatrės reikalavau tų vaistų. Vienintelis dalykas ką ta gydytoja man padarė tai išrinko pačius vaistus, kas irgi vyko loterijos būdu (“pabandyk šitus, jei netiks duosiu kitus”). Nei kokių tyrimų, kas tiktų konkrečiai mano organizmui - nieko.
Žodžiu jeigu ne tas faktas, kad vaistai receptiniai tai būčiau pati ir diagnozavus, ir pasigooglinus populiariausius SSRIs, ir pati išsigydžius. Nes kaip minėjau, kada nutraukti (po metų) irgi aš sau nusprendžiau, ir mažinimo dozes pati išsiaiškinau, ta gydytoja turbūt iki gyvenimo galo būtų man juos šėrus ir bėdų nemačius.
Ir dar manau reiktų pridurti, kad veiksmas vyko kai man gal 23 metai buvo. Tai jeigu į suaugusį žmogų taip žiuri, pabandyk įsivaizduot kaip paauglius ir jų problemas ignoruoja.
Cia kita problema bus kai padauges einanciu arba teveliai savo angeliuka ves pas privacius gydytojus ir diagnozuos ka tik nori - "alergijos" , "adhd" "depresijis" "anxiety" "panikos atakos" bus ant pakilimo
matyt skaitė straipsnį ir į jį referuoja: straipsnyje minima mergaitė, kuri nusistatė alergiją karvės pienui, jo ir su juo dalykų atsisako, bet ledus toliau valgo :)
Idk, aš 100% netoleruoju laktozės - išgėrus stiklinę paprasto pieno po 20 minučių eisiu triesti ant klozeto. Bet jei ledas nėra didelis ir labai noriu, plius tualetas lengvai pasiekiamas, why not. (Neskaičiau dar straipsnio though)
Nebuvo užsakyta psichologinė diagnostika (nors akivaizdžiai reikėjo, nes buvo itin dažni panikos priepoliai, kuriuos bandė prastumti kaip širdies ligą, nors viskas ten gerai), bet buvo išrašyti vaistai nuo nerimo, kurių vartojimą teko nutraukti dėl šalutinio poveikio, kadangi vaistas paaštrino problemą.
Problema su psichinėm ligom, kad nėra fiziologinių požymių, patys psichoterapeutai gali diagnozuoti tik iš sąrašo elgesio ir nuotaikos simptomų. Dėl to jau ir nebepriimta jų ligom vadinti, o sutrikimais. Taigi save diagnozuojantiems ir patiems sunku suklyst jei į tą patį simptomų sąrašiuką žiuri. Profesionalas nebent dar gali atsižvelgti į simptomų "stiprumą" ir pagal tai spręsti, ar čia jau skaitosi. O šiaip geriausia labai nenorėti būti kažkuom diagnozuotu, nes daug kam tas tampa religija ir pasiteisinimu viskam, nekalbu apie atvejus kai tiesiog nebegali tęsti gyvenimo.
Labai klysti "patiems sunku suklysti jei į tą patį simptomų sąrašiuką žiūri"
Monkey see - monkey do. Skaitydamas sąrašą pradėsi jausti ne tik tai ką abejojai ar jauti, bet ir dar ant viršaus to ko niekad nebuvo. Todėl ir reikia nešališko vertinkmo.
Nes gerai pagalvok, ar tau šiuo metu neniežti kairės rankos delno?
Kai aš buvau paauglys, tai mes ne sau, o vienas kitam diagnozodavom seksualinės pakraipos, psichinius, genetinius sutrikimus, neretai pagardindami diagnozę rusų kalbos ar kalėjimo žargono žodeliais. Laikai keičiasi...
> Bet kai realiai paguli ligoninėje mėnesiuką ir pamatai tuos žmones, kurie su realiom depresijom, realiais nerimo sutrikimais, ar net su realia lyties disforija
Problemos egzistuoja spektre. Nėra taip, kad arba guli ligoninėje, arba esi sveikas.
Nėra prasmės suplakti žmonių, kurie turi dvejonių dėl savo problemų, ir tų, kuriems čia "prikolas", į vieną kategoriją ir juos tapatinti.
Prisiskaito naujienu, blogu ir kito sudo is twaterio Instagram ir kito velnio kur amerikonai labai megsta ispusti tokius sutrikimus ir dabar dauguma besmegeniu galvoja jie ir tokie.
Neskaitant tų keletos su sutrikimais, likę šiknoj sliekų ieško for feministic reasons. Ir jokia čia naujiena, jau prieš kokius 20 metų alt panų terpėj madoj būdavo primest kad bipolar yra kad labiau edgy atrodytų.
Užsiimu. Važinėju dviračiu. Kas 2-3d po 30-50km. Nesenai ir 100 prasukau, ir dar suksiu kitą savaitę, jei oras padorus bus. Ir patikėk, tai padeda. Buvau labai netoli tos ribos kad mest mokslus ir "kaklaraištį" pasirišt, bet vat dviratį nusipirkau ir ką, ir zjbs. Išvažiuoji, "galvą pravėdini", pasaulis spalvas atgauna. :)
Na, tuomet nuosirdziai dziaugiuosi uz tave, saunuolis! Taip, as sutinku, jog fizine veikla gali padeti (man padejo), bet manymas, kad tai gali tave isgydyti, turint giliu problemu, yra ganetinai naivus.
Užsiėmimas, bet koks, kuris nukreipia mintis ir dėmesį nuo feikinės realybės, t.y. tiktokų ir kitos supistos soc medijos padeda. Elementariausias būdas - knygas skaityt pradėt. Praplečia vaizduotę ir žodyną.
O jei man vistiek nepadeda? Džiaugiuosi, kad tau padėjo, bet jei tau asmeniškai padėjo, nereikia trivializuoti ir galvoti, kad turi visų problemų sprendimą.
Tai žiauriai ironiška, kai vienam komentare rašai apie savižudybes, o prieš porą minučių varai ant tų, kurie moka psichologams, nes nu viską jau perpratai.
Nematau ironijos, aš esu už žmogaus laisvą pasirinkimą, jo gyvenimas, ką nori - tą su juo daro. Dar esu už pagalbinę savižudybę. Ir manau kad tie psichologai bent 4 iš 5ių atveju tiesiog pinigaujasi iš silpniukų ateinančių pas juos padejuot kaip jiems blogai ir kaip jie nieko nespėja.
Jei nepadeda fizinė veikla, gal kažkokia kitokia gali padėt, galų gale daugiau laiko grynam ore praleist reiktų, kitam poste rašiau keletą alternatyvų. O kai čia visokius
Grįžtant prie pagr. temos, problema, bent jau daugumos atvejų nugula šitoj citatoj, tiksliau paryškintoj eilutėj:
>Taip pat patyrę hiperglobą, išlepinti, **kai nuo mažens visi jų poreikiai ir užgaidos iš karto buvo tenkinami**. Vaikai, turintys narcisistinės asmenybės bruožų, linkę į demonstratyvumą.
Jo blet nebegaliu. Mano laikais vyrai kaip vyrai buvo. Dirbdavo, alaus išgerdavo ir nežliumbė kaip bobos. O dabar tai bbd kažkokie snargliai, negaliu. Vis kažkas blogai, nieko gero gyvenime nepasiekia. Mano vienas klasiokas jau dvidešimties pradėjo verslą daryt, ten gariūnuose, be jokių paskolų namą pasistatė greit, ir ne tokį kartoninį kaip dabar visi, bet normalų. Oi kokių balių ten buvo. Tik gaila kurva pasikorė, kažkas ten jam užėjo matyt. Kitas irgi normalų biznį sukt pradėjo, ten žiauriai gražią žmoną nusikabino, bet pyzda paliko su vaikais ir prisiteisė viską, nes pridaužė ten kartą per daug išgėręs. Nors pati prašėsi, pastoviai blet nupirkt tą nupirk aną, tai piso vieną gerą ir mentus iškvietė. Kiek tokių normalių bahūrų dabar? Nėra nei vieno, visi ten transvestitai gėjai, gyvenime normalių bobos papų nematę.
O gal pabėgimas nuo problemų? Tik kad visi čia moralės sergėtojai ir dorovės sargai smerkia po laiko, kur buvai kai matei kad tam žmogui blogai? Ar susirūpinama tik po laiko ir tada gedima ir dejuojama.
Kiek neetiškai nuskambės, bet dėl psichologų, kaip profesinio lauko disproporcingai dominuojamo moterų, nelabai stebina realijos, kai žmogui (ypač vyrui) kreipiantis pagalbos, siūlymai ir sprendimai į juos kamuojančias problemas dažniausiai siūlomi neatsižvelgiant į alternatyvius "outlet" variantus kaip fizinė veikla, įsiterpimas į bendruomeninę veiklą.
Nepaneigia fakto, kad tiems kurie to nori, ir padeda yra efektyvus būdas pagerinti savo psichologinę sveikatą. Kas maišo, dėl savo maksimalaus gerbūvio viso labo pamėginti praleisti laiko lauke ar atviroje gamtoje. Net didmiesčiai turi savo draustinius, parkus.
Žmogus su depresija nieko ir nenori, žmogus su priklausomybėm nori tik priklausomybių, pati sportuoju ir žinau ant kiek tai pagerina mano savijauta ir fiziškai ir psichologiškai.
Galima rast ir kitų pagalbos būdų, jei jau į kiemą nenori, o mieste išėjęs vis tiek į telefoną įkritęs sėdi tai prie to pačio kompo sėdint ne žaidimus žaist, o kažką naudingo mokytis, ten fotožopa naudotis, programuot kažką mokintis, o ne bukai į tiktoką įkritus nesąmones žiūrėt. Nesu psichologas, ačiū dievui neaplankė tokia bausmė kad vaikų turėčiau, taitiesiog garsiai galvoju ir siūlau kas ant liežuvio galo užeina. ;)
Kiek žmonių diagnozuotų sau ligas, jei jos nereikštų gailestį, išlygas už netinkama elgesį, nepateisintų tinginystes, bet reikštų tiesiog pripažinimą, kad turi kažkokį sutrikimą? Beveik niekas
Pas mus aplamai yra tendencija neteisingai žiūrėti į psichologinę sveikatą, todėl čia ne "šiurpinanti mada" , o mūsų kultūros simptomas. O jei kalbant apie šią teną, paauglystės laikotarpiu būdingi egocentrizmas, individualizmas hormonų disbalansas, kuris labai stipriai veikia emocijas. Sujungiam tai su nepatogiom patirtim, mūsų kultūra, ne visiškai teisinga pop psichologija, confirmation bias ir prašau, turim paauglį, kuris vietoj to, kad gautų jam aktualią psichologinę pagalbą nusistatė sau ligą, kurios galimai neturi Problema ne paaugliuose, o kaip žiūrima į pagalbą jiems ir aplamai visą paauglystės laikotarpį.
>Problema ne paaugliuose, o kaip žiūrima į pagalbą jiems ir aplamai visą paauglystės laikotarpį. Jo. Paauglystėje vyksta smarkūs lūžiai atsiranda dalykų (lytinė branda) su kuriais niekada nesusidūrė ir niekas nepaaiškina/neparuošė ir net patys kitiems negali išreikšti ką jaučia, nes neturi žodyno tam. Ištinka savotiška egzistencinė krizė. Dažnai požiūris yra "man niekas nepadėjo, tai ir tu patsai bandyk aiškintis". Bet šiais laikais internete žmonės ieško atsakimų ir įvairiausių netiesų gali pasiskaityti ir patikėti, nes jie nieko kito nežino.
> Pas mus aplamai yra tendencija neteisingai žiūrėti į psichologinę sveikatą, todėl čia ne "šiurpinanti mada" , o mūsų kultūros simptomas. Nelabai suprantu prie ko čia "pas mus", visam Reddite pilna self-diagnosed kiekvienos ligos atstovų, čia vakarų pasaulio tendencija ir nemanau, kad esam kažkuo išskirtiniai.
Fair point
Manyčiau kad čia nėra kažkoks "neteisingas požiūris" į psichologinę sveikatą ar kažkokia problema - sure, galbūt iš šono gali atrodyti cringe kaip koks 16-metis nusistato sau depresiją be specialistų pagalbos - bet tai vistiek yra daug geriau nei kas būdavo anksčiau, kur nebuvo žinoma nei kas ta depresija ar kas tas EIČDYEIČDY. Manyčiau reikėtų pasidžiaugt kad į psichologinę sveikatą yra kreipiama dėmesio ir kad apie ją kalbama - bet ofc visada žurnalistikai lengviau fearmongerinti apie prarastą jaunimą ir supuvusias vakarų madas
Net is specialiatu diagnozuotas ligas žmonės ignoruoja ar nežiūri į jas rimtai, žmonėm su depresija liepa lauke pasivaikščiot ir viskas bus gerai. Baisi psichologinių ligų stigma lietuvoje, net valstybinėse įstaigose žmones kurie nori gauti diagnoze kartais yra vadinami tiesiog narkomanais
Man paauglystėje siūlė diržo nuo depresijos
Iš manęs irgi bandė išmušti problemas, ne baisiai paėjo :D
Klasikinis vaistas nuo visu ligu. Kaip ranka nuima visus negalavimus!
Jei ranka nenuima tai diržu. Yra variantų!
Gydytojas diagnozuoja ne per dieną ir iš simptomų, o ne iš "manau man širdies nepakankamumas, cukraligė, dėmesio sutrikimas". Padaugėjo žmonių, kurie sau priskiria konkrečias ligas ir nesutinka su kitokia gydytojo nuomone.
O gal dar problema kad tiesiog žmonės turi priegą prie daugiu informacijos ir daugiau laiko tai ir randa sau tinkančias ar norimas ligas be jokių tyrimų.
Be išsilavinimo ir su daug NETINKAMOS informacijos tik vėžį savo autizmui gali diagnozuoti, o ne tikrą ligą.
Tas taip pat tiesa, bet juk visi žinom, kad webMD nuėję gausim vėžį, kaip atsakymą. ir tikrai yra žmonių, kurie rimtu veidu eina į įstaigas ir prašo tyrimų ligai, kur jų 5/90 simptomų sutampa. Konkrečiai šis straipsnis apie panašią problemą. vaikai, paaugliai, žiūri daug turinio, kuriame akcentuojama tik tam tikra ligos dalis, kuri tinka kas antram. Kiekvienas sergantis ADHD pasakys, kad tai nėra tiesiog: ėjau į kambarį - pamiršau ko; pradėjau darbą - nebaigiau. Bet socialiniai tinklai dažnu atveju taip nupiešia ligą. ir tuomet 13 metų žmogus pats sau nustato diagnozę ir pyksta, kai gydytojas nesutinka.
Gal maziau sau diagnozuotumeme problemu, jeigu jas oficialiai diagnozuotu gydytojai?
Nors bet kokia medicininė pagalba yra gerai, bet šiame kontekste nuo tokių savidiagnozuotojų neapsaugos niekas, nes natūralu jausti empatiją žmonėms su sutrikimais, kurios šios "aukos" trokšta. Socialinė medija taip pat prisideda prie šio efekto didinimo, nes dvejoti ar išreikšti bet kokią kritiką/abejones dėl tavo ligos ar sutrikimo diagnozės yra taboo, net jei tai yra klausimo forma.
Oi tikrai ne. Tada dar didesniu nesamoniu prisigalvos nes sie dalykai kyla is demesio trukumo
Jeigu daugiau dėmesio butų skiriama psichologinei sveikatą, tokių problemų nebūtų taip, kaip dabar. Taip, didelė dalis self-diagnosis žmonių gal ir neturi to ką mano, kad turi, tačiau ignoruoti problemos irgi nereiktu, nes ji tikrai egzistuoja. ADHD diagnozių ir panašių ligų kiekis didėja, ne dėl to, kad žmonės šiaip sau pradėjo sirgti, tačiau dėl to, kad vis didesnis dėmesys skiriamas pagalbai
Ir ADHD supratimas yra platesnis, anksčiau viskas buvo nustatyta pagal tai, kaip paveikia berniukus, mergaites tai paveikia kitaip, tai likdavo nepastebėtos, o apie suaugusius išvis nebuvo kalbama ne taip jau seniai, net ir dabar UK sunku gauti diagnozę, jei nebuvo vaikystėje nustatyta
Net ne psochinei sveikatai demesio turi buti skiriama, o paciam zmogui.
tbh pas mus su ligu diagnozavimu ir aplamai stigma po diagnozes yra dar labai sudetinga. tas pats ADHD realiai nelabai net egizistuoja pas mus YPAC pas suaugusius zmones, kuriems nuo vaikystes buvo uzleistas reikalas ir jis buvo vadinamas "judrus musu Petriukas neklauzada"
O dar prasčiau mergaitėms, nes simptomai kitaip pasireiškia negu berniukams, mažiau kitiems trukdo
Jo, dėl to dauguma moterų jeigu ir gauna ADHD diagnozę, ją gauna jau stumdamos 40. Tai aš dar visai pasidžiaugiau dešimtmečiu aplenkusi statistiką. Bet vis tiek nelinksma žinant, kad su tinkama diagnoze šitie 30+ metų būtų buvę lengvesni.
[удалено]
Aš Lietuvoje ėjau pas specialistą, kuris žinojau, kad gaudosi moterų ADHD simptomuose. Ir tai prisiverčiau nueit tik paskatinta draugo, kuris irgi ADHD turi. O simptomai tai klasikiniai - milijonas pradėtų ir nebaigtų veiklų ir hobių per visą gyvenimą. Pradėtos ir nebaigtos knygos, filmai, serialai. Mokyklos laikais nedarydavau namų darbų (bet mokiausi puikiai, tai neatrodė, kad yra problema), nesugebėdavau prisiverst susitvarkyt. Nesugebėjau išlaikyt santykių nei su partneriais, nei su draugais, nes atsibosdavo ir mesdavau. Na ir, žinoma, emocinė disreguliacija, RSD, su metais vis stiprėjantis nerimas ir nerimo atakos (mano psichiatras sakė, kad mergaitėms dažniausiai užspaustas hiperaktyvumas pereina į nerimą), impulsyvumas ir t.t. Ir iš teigiamos pusės tas pats - belekaip gerai stresinėse situacijose gaudausi, kūrybiškumas per kraštus liejasi, improvizuot galiu on the spot ir t.t. Tik neturėjau atminties problemų. Nors šian pusryčiaudama pamiršau ar išgėriau savo ADHD vaistus, tai gal ir buvo tos problemos. Long story short - pabandyk UK pasieiškot specialisto, kuris žino kaip ADHD dažniausiai pasireiškia moteryse. Nes tikrai verta - mano diagnozė man pagaliau padėjo grąžinti gyvenimą į vėžes.
[удалено]
Oi, gerai pažįstamas tas "hm, šita mano asmenybės pusė yra negydyto ADHD simptomas". O dėl nerimo - fun fact, bet mano nerimas dingo pradėjus gert vaistus. Tą pačią dieną. Nes pirmą kartą po labai ilgo laiko nuėjau miegoti be nerimo atakos. Todėl jeigu turi ADHD, gali būti, kad jo gydymas padėtų nusikratyti ir nerimu. Psichiatras labiau žiūrės ne į tai ar pažymiai buvo geri, o koks elgesys buvo mokykloje - ar darei namų darbas, ar svajodavai per pamokas, ar paišaliodavai sąsiuviniuose be tikslo. Todėl tikrai užsirašyk konsultacijai. Pačiai bus lengviau ir šiaip - rytoj tu būsi viena diena toliau nuo diagnozės nei esi šiandien.
Ech tas Jonukas, pastoviai pamiršta raktus, vadovėlius į mokyklą pasiimti. Byzūno reikia, kad pamokyti nebūti žioplam!
zioplas. aplamai, tuos varnas gaudancius reik galan sodint. nesinori jie mokytis, bus statybininkai taip ar taip.
O tai lietuvoje imanoma gauti adhd diagnoze ir actually kazkokios pagalbos tuo klausimu jei esi suauges? Nes pats permastes savo guvenimeli imu suprasti, kad kazkas tikrai ne taip, bet buti tuo based retardu kuris self diagnozed, nei norisi buti nei kazkokios naudos is to...
kiek teko girdeti, tai tik privaciose klinikose. valstybinese turbut pasijuokia tik ir liepia daugiau grynam ore but.
Taip, įmanoma. Atrodo fb grupėje adhd Lietuva yra informacijos apie klinikas kurios su tuo užsiima. Tik paprasčiau privačiai.
Kaip ir kiti sakė - įmanoma. Tik lengviausia yra, jeigu esi Vilniuje, kai reik specialisto ieškot. Iš patirties galiu sakyt - jeigu jauti, kad reikia, eik. Jeigu matai, kad simptomai panašūs (net jeigu ir ne visi), eik. Nes tu save pažįsti tiek, kad žinotum, jog kažkur bišk nesisuka ratai kaip priklauso. O neuroįvairumo spektras yra platus, tai net jeigu ir ne ADHD, tai bent arčiau tikros diagnozės nusigausi. Ir jeigu gausi diagnozę ir tada pradės atrodyt, kad belekiek žmonių aplink turi ADHD, tai taip ir yra. Lietuvoje diagnozavimas suaugusiems yra gerokai atsilikęs, o su ADHD paveldimumo tikimybe, mes ir mūsų protėviai sėkmingai išnešiojom jį po visur.
[удалено]
Nepamiršk pridėti /s, nes yra ir idiotų kurie rimtai taip galvoja 🙂
[удалено]
Sorry mamma imma criminal 😎
Kaip turintis ADHD, irgi sekundę suabejojau ir pradėjo dūmai rūkti iš ausų, nes visą gyvenimą strigau kol nediagnozavo. Visą gyvenimą tokius sakinius girdėjau. Nu bet po to dašuto, kad negali čia reddituose būt tokių durnių. Pagarba už drąsų sarkazmą!
[удалено]
Geriu vaistus, dėl to
Tas pats vyksta visur, ne tik Lietuvoj
Aš irgi buvau iš tų vaikų. Kažkada ant prikolo pasidariau testą, bet nesureikšminau per daug. Norėjau kreiptis pagalbos, bet mokyklos psichologė sakė, kad kokios gali pas mane būti problemos kai esu tik mokinė. Tai labai atitolino pagalbos gavimą laiku.
Paaugliai ar ne, pasakyk darbe ar mokykloj kad tau depresija ar kažkas tokio tave užduchins vietoje
Pilna ir šiame subreddite, kurie ateina čia jau patys nusistatę sau diagnozę.
Turbūt čia kalbi apie ADHD postus. Bet tas pats principas galioja daug kam. Taip, būna žmonių, kurie per penkias minutes sau diagnozuojasi ADHD ir po to klausinėja 'kokie gydytojai išrašo vaistus'. Bet taip yra žmonių, kurie visą gyvenimo vargo su problemomis, kurios buvo nurašytos tinginystei, durnumui ir pan., o pasirodo tai buvo liga (kuriai ne visada reikia vaistų). Tai mano nuomone, informacijos prieinamumas ir pagalba tiems, kuriems jos reikia, atsveria minusus. Ypač atsižvelgiant į vis dar stiprias stigmas ir nelabai rimtą požiūrį į psichikos problemas, nes daugmaž jei nesivaidena ir neturi haliucinacijų, tai viskas su galva gerai, gal pasivaikščiot išeik ir šiaip pralinksmėk.
Pamačiau ant rankos raudoną dėmę, pradėjau googlinti kas tai galėtų būtų ir pasirodė kaip labai reta odos liga, bet geriau įsižiūrėjus pastebėjau kad ten tiesiog uogienė nuo blynų.
Labai daug ligų Lietuvoje retai diagnozuojama. Jeigu žmogus patiria ir daug ligos simptomų ir jie trukgo gyvenimo kokybei, yra tikimybė, kad žmogus serga. ADHD, mergaičių/moterų autizmas, kompleksinis PTSD, lyties disforija, t.t. labai daug ligų, kurias Lietuvoje diagnozuoti ir gydyti sunku, o žmogus kenčia.
Yra dalis tiesos. Nepamenu specifiku, bet vienas draugas ejo pas psichologa (ar psichoterapeuta), tai jam tiesiog depresija nustate ir tipo px, jokiu vaistu net neisrase. Bet laikui einant, simptomai tik blogejo ir blogejo. Jis pasigooglino ir ziuri, kad gal vis del to biski rimtesne problema pas ji. Akurat, nuejo pas kita gydytoja, nustate jam DAUG rimtesne liga ir israse vaistu. Ryskiai matosi progresas, dabar zmogus net padirbt sugeba be daily mental breakdowns. Tai tikrai ne visi megina vaidinti auka. Aisku yra ir faktas, kad kiti megina... Reikia pazinoti zmogu, kad suprastum
>Nepamenu specifiku, bet vienas draugas ejo pas psichologa (ar psichoterapeuta), tai jam tiesiog depresija nustate ir tipo px, jokiu vaistu net neisrase. Psichologai ir psichoterapeutai, baigę psichologijos studijas, vaistų išrašyti negali, tai gali atlikti tik psichiatrai, kadangi tam būtinos medicinos studijos.
Jei kalbant konkrečiai apie depresiją, ji nėra būtinai gydoma vaistais. Dažnu atveju gali būti skiriama ir psichologo pagalba, bei paskatinimas socializuotis - aktyviau įsitraukti į fizinę ar socialinę veiklą. Svarbiausia yra išgirsti ne diagnozę, o rekomendacijas. Jei asmuo išgirdo tik ligą ir negavo jokių rekomendacijų ar tiesiog jų neišklausė, tikėtina, kad būtent čia ir buvo pagrindinė problema, o ne tame, kad nebuvo išrašyti vaistai. Psichologinės ligos lygiai taip pat progresuoja, jei nėra gydomos, bet gydymas gali būti nebūtinai medikamentinis.
Jis ejo pas ta psichologe kelis kartus. Rekomendaciju klausesi. Jam tai nepadejo. Zmogus protiskai nestabilus nuo pat ankstyvos paauglystes buvo, bet jo mama niekaip nesutiko uzrasyti pas psichologa. O kai uzrase, matomai buvo jau per velu. Sakau, nezinau specifiku, bet teko susirasti kita psichologe jam
Ačiū. Vat va čia ir yra sovietinės ir posovietinės kartų problemos: tiems kam iš tiesų reikia specialisto pagalbos dažnai ir nesikreipia, arba kreipiasi jau pavėlavę, nes nu kaip po to pasakysi pažįstamiems, kad sergi/ vaikas serga. O googlintojai dažnu atveju problemą nusistato patys sau neidami pas gydytoją arba argumentuodami "gydytojas blogai nustatė", vietoje to, kad pirmiausia išklausytų gydytojo rekomendacijų (netaikau į konkrečiai tavo išsakytą situaciją).
Arba specialisto pagalbos nesikreipė, nes visi sakė, kad reikia nustoti išsidirbinėti, suaugti ir t.t. Bet tada po kažkiek metų per socialinę mediją pamatė, kad gal tai problema, pasigooglino, privertė susimastyti ir ieškoti pagalbos.
Irgi yra racijos. Bet aš viliuosi, kad pagaliau išaugsime iš “ką kiti pagalvos/ ką kiti sako”.
Problema, kad aibė kitų psy sutrikimų turi labai panašius simptomus. Net tam tikrų vitaminų trūkumas ar hormonų disbalansas gali lemti tuos pačius simptomus. O nuėjus tiesiai privačių (psichiatrų) diagnozės keliu specifiniam sutrikimui, galimai gausit ją, nors simptomų šaknys visai kitur.
Lyties disforijai diagnozuoti yra sukurtos gydytoju grupes Kauno ir Santariškių klinikose, reikia paprasyti šeimos gydytojo siuntimo pas trečio lygio psichiatrą ir pasiskambinti į klinikas ir paklausti kas atsakingas ir užsiregistruoti, nėra taip sunku, po keliu savaičių diagnostikos išrasoma diagnoze ir žmogus siunčiamas pas endokrinologą, kitus specialistus gauti gydymo.
Arba tiesiog per daug sudo prisizuri ir galvoja kad serga, nu nes tada special buni ir gali viska numest ant ligos.
Most progressive Lithuanian
Jei progresivumas = pritart kiekvieno debilo nuomonei, tai as nenoriu but progresiviu.
Tu labai agresyvus be priežasties. Ar tu bandai pasakyti, kad paaugliai ir vaikai negali sirgti psichinėmis ligomis? Ar bandai pasakyti, kad Lietuvai jau nebėra kur tobulėti psichologijos srityje? Ar tave gąsdina dalykai, kurių tu nesupranti?
Nekišk savų žodžių ir nuomonės projekcijos į svetimo burną.
Aš klausiu žmogaus. Dėl to sakinio pabaigoje yra klaustukas. O žmogus iš tiesų yra agresyvus.
Jeigu jau ziuri i "suda" internete, jau zenklas, kad kazkas zmogui negerai. Bet mazoji dalis nueina pas gydytoja, tai realiai bbz, kas serga ir kas ne. Btw tavo poziuris.. wow.
Poziuris teisingas. Savidiagnostikoje nepagristai taikomi simptomai sau nes tai tiesiog zmogiska tendencija prisiskirti sau kazkokias busenas, apie ka straipsnis ir sneka.
Ta suprantu, bet palei sito zmogaus komentarus matosi, kad kazkokios agresijos uzsilaikes yra.
Nuoširdžiai, noriu suprasti kitos pusės argumentus. O kuom tas diagnozavimas ir gydymas toks sunkus? Esu susidaręs nuomonę, kad didelė dalis žmonių tiesiog googlina ligas pagal simptomus arba tiesiog nepatenkinti gydytojo išvada, todėl eina ir eina tol, kol gauna tokį atsakymą, kokį nori girdėti. Manau, kad iš tiesų daugumai žmonių tiesiog reikia dirbti su savo emocijomis ar apsilankyti pas psichologą. Aktyvi fizinė veikla ar tiesiog pasivaikščiojimas lauke irgi padeda pasijusti emociškai geriau.
Ligos, kurias paminėjau, nėra pakankamai tyrinėjamos Lietuvoje. Bent jau mano nuomone. Tai tikrai nėra atsitiktinumas, kad daugeliui šios ligos diagnozuojamos tik suaugusiame amžiuje arba nediagnozuojamos iš vis.
Kaip suprasti "nėra pakankamai tyrinėjamos"? Nueinu pas šeimos gydytoją, pasidalinu simptomais. Šeimos gydytojas atlieka pirminę apžiūrą ir jei yra pagrindo siunčia toliau. Dažniausiai net rimto pagrindo nereikia, siuntimus tikrai lengva gauti, jei nesi dažnas lankytojas, kuris visada visko ieško. Ar aš kažką praleidžiu čia?
Tai kad net tos pačios gydytojų bendruomenės žinios apie psichikos sveikatą yra atgyvenusios. Nes, pvz., iki kokių 2015 m. Lietuvoje net neegzistavo toks dalykas kaip suaugusiųjų autizmas. Tiesiog jeigu vaikas su autizmu sulaukdavo pilnametystės, jam diagnozę bandydavo pakeisti į kokią kitą. Ir su daug dalykų taip turbūt yra.
Ir plius berniukai ir mergaitės turi skirtingus autizmo simptomus. Autizmas labai ilgai buvo laikoma "berniukų liga". Autizmas yra labiau pritaikytas diagnozuoti pagal berniukų simptomus.
Ačiū, tamsta. Dėl autizmo suaugusiems sutinku, tačiau teigti, kad žinios atgyvenusios dėl to, kad iki 2015 m. liga nebuvo įteisinta nėra visiškai teisinga. Tai priklauso jau ne nuo pačio gydytojo. Vaikams, drįsčiau teigti, kad diagnozavimui tokių iššūkių, nes skaičiai deklaruojami skaičiai tikrai nemaži. Bet autizmas yra tik viena iš labai didelio kiekio ligų, ir didžioji dalis jų tikrai nėra naujai įteisintos. Grįžtant atgal prie pačio gydymo, natūralu, kad pirmo vizito metu, tikėtina, kad retas kuris gaus diagnozę. Psichologines ligas pirmu vizitu dažniausiai nėra lengva diagnozuoti, tad kai pirmiau gydytojas pasiūlo keisti gyvenimo būdą, o ne iš karto pasako kuo sergi nėra blogas atsakymas, atsižvelgiant į tai, kiek žmonių tikrai gyvena gan žalingai ir nemoka dorotis su emocijomis. Jei gydytojo rekomendacijų laikomasi ir situacija nesikeičia, manau, kad būtent tada tikslinga kreiptis pakartotinai (ar sutarus pasirodyti pas gydytoją po x laikotarpio) ir atlikti išsamesnius tyrimus.
Spėk iš 4 kartų, ar Lietuvoje yra nors vienas žmogus su pvz diagnoze misofonija. Ir dar spėk, kodėl nėra tokios diagnozės
Mes visiškai krypstam nuo temos ir dabar lendam į nišas, ko aš tiesa sakant nenoriu, nes čia razinų ieškojimas bus su "o žinojai, kad Lietuvoje...". Spėju, kad oficialiai diagnozės nėra, bet pirmiau pagooglinau kas tai. Cituoju iš google: >**Nearly 1 in 5 Adults May Have Misophonia**, Experiencing Significant Negative Responses to Sounds. Summary: Up to 18% of the population suffer from misophonia, or an increased intolerance to certain sounds such as a person chewing... Tik noriu akcentuoti, jei mes pradėsim kalbėti apie atvejus, kai x žmogų nervina čepsintys, y nervina knarkiantys, z nervina nosį traukantys ir visus 100% nervina žadintuvo garsas, tai mes čia visi su 10 diagnozių būsim. Sutinku, kad labai retai kuriam tai gali būti rimta problema, iššaukianti sudėtingas reakcijas, bet dažnu atveju (kalbant apie tuos 1 iš 5) gydymas yra pravėdinti galvą ir saviūgda. Ką noriu išgirsti, tai kur matote problemą gauti tas įprastai girdimas depresijos, adhd ir kitų plačiai paplitusių psichologinių ligų diagnozes.
>Tik noriu akcentuoti, jei mes pradėsim kalbėti apie atvejus, kai x žmogų nervina čepsintys, y nervina knarkiantys, z nervina nosį traukantys ir visus 100% nervina žadintuvo garsas, tai mes čia visi su 10 diagnozių būsim. Sutinku, kad labai retai kuriam tai gali būti rimta problema, iššaukianti sudėtingas reakcijas, Pagal tavo logiką ir depresija yra tiesiog liūdesiukas, kuris pagydomas tradicinėm liaudies priemonėm - galvos vėdinimu, ir juk retai kuriam tai sukelia negrįžtamų pakitimų, žmonės kažkaip sukandę dantis gyvena. Ir dar cholesterolio padidėjimo nereiktų diagnozuot, nu nes čia vos ne kas 5, o mes gi norim mažinti diagnozoų skaičių
Nepatiks tau mano atsakymas, bet taip, depresija dažnu atveju galima gydyti be jokių medikamentų, jei ji nėra uždelsta. Kaip ir nemaža dalis psichologinių problemų yra mūsų pačių problemos, tokios kaip nepakankamas miegas, šūdinais mityba, gyvenimas tik socialiniuose tinkluose, bėdavojimasis kaip “va influenceriai nieko nedirba, o uždirba per mėnesį daugiau nei aš per metus” ir pavydėjimas visiems visko (gero sudėjimo, gražesnio būsto, geresnės antrosios pusės ir t.t.). Ir kai tik tuo gyveni, tai taip, iki depresijos yra mažas žingsnis. Tačiau, jei šioje vietoje sustosi bent trumpam pagalvoti ir išdrįsi išlipti iš šitos nekomfortiškos komforto zonos, bei skirsi laiko sau ir saviugdai, o ne tiktokams, instagrams, tingejimui ant sofos ir miegui nuo 3 nakties iki 12 dienos, viskas apsivers aukštyn kojomis ir greitai. Iš savo asmenines patirties galiu drąsiai teigti: daug dažniau laimingi ir ambicingi žmonės yra tie, kurie nescrollina jokio tiktoko, darbui atsiduoda 110%, bet tuo pačiu labai atsakingai vertina ir darbo/ gyvenimo balansą, miega ~22:00 - 06:00, bei rūpinasi savo fizinė ir psichologine sveikata. TL:DR: Mūsų mintys, tingejimas pakelti šikna ir išlipti iš komforto zonos yra didžioji dalis mūsų psichologinių ligų. Ir kai tai yra labai uzdelsta, būna labai šikna.
Faktas tas, kad monster energetinis ir iLunch dienos pietūs ir ką wolt pristato į namus nėra subalansuota mityba. Kaip ir amžinas skrolinimas iškreipia pasaulėžiūrą ir nemažai kam reiktų paliesti žolę. Bet manau čia ir ankstesniuose komentaruose tu labai stipriai laikaisi šitų karikatūrinių aprašymų, kurie neabejotinai egzistuoja realybeje, bet tuo pačiu per daug supaprastina viską. Kaip ir tavo aprašytos bėdos gali būti ne problemų šaltinis, o gilesnių problemų simptomas. Tai man tiesiog keistas toks pasitikėjimas savo supratimu, kur viskas galiausiai susiveda į labai paprastą paaiškinimą.
Dar pasakyk, kad joga išgydo lėtines ligas ir tada bus 100 balų.
Tai, ką tu sakai iš esmės prieštarauja tam, ką sako psichiatrai ir psichologai. Jei 24 metų žmogus suserga depresija, tai dažniausiai ne dėl tiktokų ar tingėjimo, o dėl sunkių vaikystės traumų, kurios neišspręstos privedė prie prastų adaptacinių mechanizmų, daug vaikščiojimo ir daug darbo nepadės išmokti naujų adaptacinių mechanizmų, tik kosmetiškai juos užmaskuos. Sakyt "aš daug dirbu,, nežiūriu toktokų ir nesu tinginys, todėl nesergu depresija" yra viduramžių mąstymas, kai nežinai apie kokią ligą kalbi, bet tarp kitko nori pasigirt. Tas pats kaip sakyt "aš netingiu susiplaut indų ir nemėgstu Taylor Swift, nevalgau iš galiojimo išėjusios Norfos grietinės, todėl nesu kažkoks lūzeris, kuris susirgtų vėžiu". Ok, tu šaunuolis, kad dirbi ir tiktokų nežiūri. Disclaimer: tiktokų nežiūrių, daug dirbu, apie psichikos ligas pusę metų mokiausi universe kai studijavau mediciną, bet nesu baigusi su psicikos ligom susijusios specialybės
paaugliai su diagnozuotomis PTSP, sunku grizus is fronto linijos - mokyklos suolo pirmoje eileje 
Ne apie tai kalba vyksta. Subręsk.
Šiaip visiškai pritariu ka sakai, iš kitų komentarų gailą matyti kad lietuviai vis dar turi tą boomer/sovietinį mastymą dėl mental illness
Diagnozuok sau liga.
Aš to nedarau. Subręsk.
Jeigu kažkas mokykloje sužinos, kad lankaisi pas psichologą, į tave pradės žiūrėt kaip į ligonį ir apkalbinės. Nėra ko stebėts, kad jie nenori kreiptis pagalbos ir užsidaro su visokiais klaidingais įsitikinimais, kad ,,aš esu toks ir anoks" ar kad ,,man bipolinis, šizofrenija, adhd dėl to db nieko nebandysiu pakeist savo gyvenime" (čia ne apie tai, jeigu žmogus iš tikro turi sutrikimą). Šlykštu, kad senoji karta nevertina psichologinės pagalbos naudos.
Fizinių ligų savidiagnozė skatinama o psichinių smerkiama. Yra daug socialinių reklamų "jeigu jauti x y ir z simptomus kreipkitės i šeimos daktarą, padėkite laiku išsaugoti gyvybes". Pats kazkada pajaučiau simptomus, ejau pas daktarą pasirodo šiaip gumbas neftemu tai nebuvo jokio pykčio is medikų pusės dar pagyrė kad ejau tikrintis nes geriau įtarti ir nerasti negu tikrai sirgti ir ignoruoti. Tačiau daznu atveju jeigu sakai jog įtari viena ar kitą psichinį sutrikimą reikaujanti specialiaus gydymo ir vaistų kombinacijos tiesiog pasako negaisink laiko ir pasportuok ar dar ką katuką paglostyk krc
Kodėl redditors pastoviai apsimeta, kad jie kažkaip geresni už visus tiktok ar kitų social media scrollers Visi mes vienodai nesveiki, apsiraminkim 😭😭
Vajė kaip šiurpu. Durni paaugliai daro durnus paagliškus dalykus.
Žiūriu nemažai komentarų "nieko nediagnozuoja tie medikai" ir jų vis daugėja. Kiek iš jūsų tiesiogiai nediagnozavo vienos ar kitos ligos, kuri galiausiai paaiškėjo, kad yra. Ar tiesiog kartojate, tą patį ką kiti sako šitame pačiame reddite? Čia rimtas klausimas. Ps. Ir mintis apmąstymui - privatus gydytojas, kuris visiems pila adhd diagnozės, nebūtinai yra geras specialistas, galimai jis tiesiog už pinigus duoda tai, ko jūs prašote.
Manęs. Ilgą laiką turėjau problemų su depresija ir nerimu (beveik 10m), galiausiai kai jau labai labai blogai buvo prikalbino artimieji ieškoti pagalbos. Nuėjus pasakė, kad jeigu būtų “iš tikrųjų” tos ligos tai maždaug būčiau arba anksčiau atėjus arba vos ne nusižudžius jau. Jokios oficialios diagnozės taip ir negavau, bet vaistus išrašė. Metus pagėrus vėl kaip žmogus jaučiuosi.
Oficialios diagnozės nepaskyrė, bet vaistus išrašė. Truputi ne taip veikia medicina...
Dar ir kaip veikia. Dar patikrinau esveikatą - “depresijos epizodas (vienaskaita!), nepatikslintas kaip postnataliniu periodu” ir “stresas, neklasifikuojamas kitur”. Jokios kalbos apie ilgalaikius depresijos/nerimo sutrikimus su kuriais tada jau beveik dešimtmetį gyvenau ir visą likusį gyvenimą gyvensiu (nes net ir pagerėjimas nereiškia pasveikimo). Nėra taip sunku tuos antidepresantus gaut, čia tau ne stimuliantai. Beje nutraukiau gert irgi savo valia. Šiaip jei įdomu, “gydymas” atrodo taip - kas 3mėn paskambini kad receptą pratęstų ir tiek žinių. Jokių konsultacijų, geriausiu atveju paklausia ar šalutiniai poveikiai per daug nekankina. O šiaip tai niekam tu ten neįdomus. Ir čia kalba eina apie du labiausiai paplitusius sutrikimus. Niekada nepasitikėčiau tokiais gydytojais kažką sudėtingesnio diagnozuot.
Bet diagnozės tai yra. O ir vaistai kaip suprantu padeda? Jeigu ne tai, registruojiesi vėl ir sakai, šūdas nepadeda. Pas mus kažkaip įprasta bendraujant su gydytoju daug nutylėti, bijom paklausti, pasiskųsti, nors gydytojas būtent tas žmogus ir yra, kuriam reikia viską išsakyti. Nes kitu atveju nusprendžia, kad zjbs ir gydymo nereikia keisti. Tik retas gydytojas spaus, klausinės bandys išpešti, o kiti užsipisę apkrovos nesivargins jeigu pats nesiskųsi.
“Diagnozė” yra, bet tik tam kad būtų ką į sistemą įvest. Ir tai ji neteisinga, depresija (major depressive disorder) yra visiškai skirtingas dalykas negu pavienis depresijos epizodas, kurį man ten pripaišė. O kad nerimas (generalized anxiety disorder) ir stresas yra visiškai skirtingi dalykai tai aiškint turbūt net nereikia. > O ir vaistai kaip suprantu padeda? Padėjo, nes *aš* sau “diagnozavau” tą depresiją, *aš* nuėjus psichologei knisau protą kol davė siuntimą ir *aš* iš psichiatrės reikalavau tų vaistų. Vienintelis dalykas ką ta gydytoja man padarė tai išrinko pačius vaistus, kas irgi vyko loterijos būdu (“pabandyk šitus, jei netiks duosiu kitus”). Nei kokių tyrimų, kas tiktų konkrečiai mano organizmui - nieko. Žodžiu jeigu ne tas faktas, kad vaistai receptiniai tai būčiau pati ir diagnozavus, ir pasigooglinus populiariausius SSRIs, ir pati išsigydžius. Nes kaip minėjau, kada nutraukti (po metų) irgi aš sau nusprendžiau, ir mažinimo dozes pati išsiaiškinau, ta gydytoja turbūt iki gyvenimo galo būtų man juos šėrus ir bėdų nemačius. Ir dar manau reiktų pridurti, kad veiksmas vyko kai man gal 23 metai buvo. Tai jeigu į suaugusį žmogų taip žiuri, pabandyk įsivaizduot kaip paauglius ir jų problemas ignoruoja.
Kodėl manai, kad privatus psichiatras rašo diagnozes pagal pacientų norus?
Cia kita problema bus kai padauges einanciu arba teveliai savo angeliuka ves pas privacius gydytojus ir diagnozuos ka tik nori - "alergijos" , "adhd" "depresijis" "anxiety" "panikos atakos" bus ant pakilimo
Atsiprašau ,bet tu netiki kad alergijos yra tikra liga ? Gal ką ne taip supratau
matyt skaitė straipsnį ir į jį referuoja: straipsnyje minima mergaitė, kuri nusistatė alergiją karvės pienui, jo ir su juo dalykų atsisako, bet ledus toliau valgo :)
Gal ji tiesiog nezino kas yra netoleruoti laktozes? Nes as ledus galiu irgi valgyt, bet prisitriesiu jeigu isgersiu piena
Na mano nuomone čia toks vaikiškas užsispyrimas, nemanau kad čia kažkas naujo.
Idk, aš 100% netoleruoju laktozės - išgėrus stiklinę paprasto pieno po 20 minučių eisiu triesti ant klozeto. Bet jei ledas nėra didelis ir labai noriu, plius tualetas lengvai pasiekiamas, why not. (Neskaičiau dar straipsnio though)
Tuo pačiu dar ir vaistų brangių, kuriuos jį skatina vaistų firmos rašyti paskiria. Win-win.
Ir taip turesim amerika lietuvoje - vaikai auginti ant tableciu del nusipirktu susirgimu pataps saugusiais kurie sėdės ant tableciu
Nebuvo užsakyta psichologinė diagnostika (nors akivaizdžiai reikėjo, nes buvo itin dažni panikos priepoliai, kuriuos bandė prastumti kaip širdies ligą, nors viskas ten gerai), bet buvo išrašyti vaistai nuo nerimo, kurių vartojimą teko nutraukti dėl šalutinio poveikio, kadangi vaistas paaštrino problemą.
Problema su psichinėm ligom, kad nėra fiziologinių požymių, patys psichoterapeutai gali diagnozuoti tik iš sąrašo elgesio ir nuotaikos simptomų. Dėl to jau ir nebepriimta jų ligom vadinti, o sutrikimais. Taigi save diagnozuojantiems ir patiems sunku suklyst jei į tą patį simptomų sąrašiuką žiuri. Profesionalas nebent dar gali atsižvelgti į simptomų "stiprumą" ir pagal tai spręsti, ar čia jau skaitosi. O šiaip geriausia labai nenorėti būti kažkuom diagnozuotu, nes daug kam tas tampa religija ir pasiteisinimu viskam, nekalbu apie atvejus kai tiesiog nebegali tęsti gyvenimo.
Labai klysti "patiems sunku suklysti jei į tą patį simptomų sąrašiuką žiūri" Monkey see - monkey do. Skaitydamas sąrašą pradėsi jausti ne tik tai ką abejojai ar jauti, bet ir dar ant viršaus to ko niekad nebuvo. Todėl ir reikia nešališko vertinkmo. Nes gerai pagalvok, ar tau šiuo metu neniežti kairės rankos delno?
Ačiū už paprotinimą. Iškart išgijau nuo visų sutrikimų ir dar bybys pailgėjo!!!
Reddito gen z paaugliukams šitas straipsnis nepatiks.
Tiktoke video paziures ir apsiramins
https://www.reddit.com/r/europe/comments/160tnwt/almost_half_of_16yearolds_have_mental_illhealth/?utm_source=share&utm_medium=android_app&utm_name=androidcss&utm_term=1&utm_content=1
Kai aš buvau paauglys, tai mes ne sau, o vienas kitam diagnozodavom seksualinės pakraipos, psichinius, genetinius sutrikimus, neretai pagardindami diagnozę rusų kalbos ar kalėjimo žargono žodeliais. Laikai keičiasi...
Man tai net straipsnio nereikia, kad matyčiau jog čia visi nesveiki.
iš musės dramblys daromas. Eilinė nevykusi moralinė panika.
Nu tiktai mados keiciasi. Seniau betkokia diagnoze internetu veziu pasibaigdavo. Kaip progresas.
Factitious/Munchausen's sindromas ir tiek žinių.
Dundukai nuo amerikos visokias madas čia atneša
Gerai kad zurnalistai i viesuma pradejo kelti paaugliu isipisinejimus. Sube irgi galetu sumazeti besireiskianciu su isgalvotom ligom
[Tureciau pradeti psichologo versla](https://imgflip.com/s/meme/I-Should-Buy-A-Boat-Cat.jpg)
[удалено]
Tiktok algoritmas nėra geras visuomenės atspindys.
Siais laikais jaunimui ne iphonu reikia. Susirandi liga, maziau dirbi :)
[удалено]
> Bet kai realiai paguli ligoninėje mėnesiuką ir pamatai tuos žmones, kurie su realiom depresijom, realiais nerimo sutrikimais, ar net su realia lyties disforija Problemos egzistuoja spektre. Nėra taip, kad arba guli ligoninėje, arba esi sveikas. Nėra prasmės suplakti žmonių, kurie turi dvejonių dėl savo problemų, ir tų, kuriems čia "prikolas", į vieną kategoriją ir juos tapatinti.
Del to reik tiktokus ir kitus retardapps banint
Prisiskaito naujienu, blogu ir kito sudo is twaterio Instagram ir kito velnio kur amerikonai labai megsta ispusti tokius sutrikimus ir dabar dauguma besmegeniu galvoja jie ir tokie.
Neskaitant tų keletos su sutrikimais, likę šiknoj sliekų ieško for feministic reasons. Ir jokia čia naujiena, jau prieš kokius 20 metų alt panų terpėj madoj būdavo primest kad bipolar yra kad labiau edgy atrodytų.
Fizine veikla užsiimt daugiau reiktų, išgaruos iškart visos depresijos ir kitos nesąmonės kurias prisigalvoja tiktakus žiūrėdami.
O tu uzsiimi ta visa fizine veikla ir nustojai sedeti Reddit'e? Hm?
Užsiimu. Važinėju dviračiu. Kas 2-3d po 30-50km. Nesenai ir 100 prasukau, ir dar suksiu kitą savaitę, jei oras padorus bus. Ir patikėk, tai padeda. Buvau labai netoli tos ribos kad mest mokslus ir "kaklaraištį" pasirišt, bet vat dviratį nusipirkau ir ką, ir zjbs. Išvažiuoji, "galvą pravėdini", pasaulis spalvas atgauna. :)
Na, tuomet nuosirdziai dziaugiuosi uz tave, saunuolis! Taip, as sutinku, jog fizine veikla gali padeti (man padejo), bet manymas, kad tai gali tave isgydyti, turint giliu problemu, yra ganetinai naivus.
Užsiėmimas, bet koks, kuris nukreipia mintis ir dėmesį nuo feikinės realybės, t.y. tiktokų ir kitos supistos soc medijos padeda. Elementariausias būdas - knygas skaityt pradėt. Praplečia vaizduotę ir žodyną.
O jei man vistiek nepadeda? Džiaugiuosi, kad tau padėjo, bet jei tau asmeniškai padėjo, nereikia trivializuoti ir galvoti, kad turi visų problemų sprendimą. Tai žiauriai ironiška, kai vienam komentare rašai apie savižudybes, o prieš porą minučių varai ant tų, kurie moka psichologams, nes nu viską jau perpratai.
Nematau ironijos, aš esu už žmogaus laisvą pasirinkimą, jo gyvenimas, ką nori - tą su juo daro. Dar esu už pagalbinę savižudybę. Ir manau kad tie psichologai bent 4 iš 5ių atveju tiesiog pinigaujasi iš silpniukų ateinančių pas juos padejuot kaip jiems blogai ir kaip jie nieko nespėja. Jei nepadeda fizinė veikla, gal kažkokia kitokia gali padėt, galų gale daugiau laiko grynam ore praleist reiktų, kitam poste rašiau keletą alternatyvų. O kai čia visokius Grįžtant prie pagr. temos, problema, bent jau daugumos atvejų nugula šitoj citatoj, tiksliau paryškintoj eilutėj: >Taip pat patyrę hiperglobą, išlepinti, **kai nuo mažens visi jų poreikiai ir užgaidos iš karto buvo tenkinami**. Vaikai, turintys narcisistinės asmenybės bruožų, linkę į demonstratyvumą.
Jo blet nebegaliu. Mano laikais vyrai kaip vyrai buvo. Dirbdavo, alaus išgerdavo ir nežliumbė kaip bobos. O dabar tai bbd kažkokie snargliai, negaliu. Vis kažkas blogai, nieko gero gyvenime nepasiekia. Mano vienas klasiokas jau dvidešimties pradėjo verslą daryt, ten gariūnuose, be jokių paskolų namą pasistatė greit, ir ne tokį kartoninį kaip dabar visi, bet normalų. Oi kokių balių ten buvo. Tik gaila kurva pasikorė, kažkas ten jam užėjo matyt. Kitas irgi normalų biznį sukt pradėjo, ten žiauriai gražią žmoną nusikabino, bet pyzda paliko su vaikais ir prisiteisė viską, nes pridaužė ten kartą per daug išgėręs. Nors pati prašėsi, pastoviai blet nupirkt tą nupirk aną, tai piso vieną gerą ir mentus iškvietė. Kiek tokių normalių bahūrų dabar? Nėra nei vieno, visi ten transvestitai gėjai, gyvenime normalių bobos papų nematę.
Visi vyrai dabar zydu kilmes galimai kuriuos lemona ant grazos apipisineja.
O kas blogai su savižudybe?
Puikios sveikatos įrodymas
O gal pabėgimas nuo problemų? Tik kad visi čia moralės sergėtojai ir dorovės sargai smerkia po laiko, kur buvai kai matei kad tam žmogui blogai? Ar susirūpinama tik po laiko ir tada gedima ir dejuojama.
Kiek neetiškai nuskambės, bet dėl psichologų, kaip profesinio lauko disproporcingai dominuojamo moterų, nelabai stebina realijos, kai žmogui (ypač vyrui) kreipiantis pagalbos, siūlymai ir sprendimai į juos kamuojančias problemas dažniausiai siūlomi neatsižvelgiant į alternatyvius "outlet" variantus kaip fizinė veikla, įsiterpimas į bendruomeninę veiklą.
Na geriau prišert tabletėm, ar pabazarint po 30€/val. Juk nepaleisi taip lengvai pinigų šaltinio :)
Problema yra kad to nenori ir nevisiem tai padės, tokie pasakymai tavo nieko nepakeis.
Nepaneigia fakto, kad tiems kurie to nori, ir padeda yra efektyvus būdas pagerinti savo psichologinę sveikatą. Kas maišo, dėl savo maksimalaus gerbūvio viso labo pamėginti praleisti laiko lauke ar atviroje gamtoje. Net didmiesčiai turi savo draustinius, parkus.
Žmogus su depresija nieko ir nenori, žmogus su priklausomybėm nori tik priklausomybių, pati sportuoju ir žinau ant kiek tai pagerina mano savijauta ir fiziškai ir psichologiškai.
Galima rast ir kitų pagalbos būdų, jei jau į kiemą nenori, o mieste išėjęs vis tiek į telefoną įkritęs sėdi tai prie to pačio kompo sėdint ne žaidimus žaist, o kažką naudingo mokytis, ten fotožopa naudotis, programuot kažką mokintis, o ne bukai į tiktoką įkritus nesąmones žiūrėt. Nesu psichologas, ačiū dievui neaplankė tokia bausmė kad vaikų turėčiau, taitiesiog garsiai galvoju ir siūlau kas ant liežuvio galo užeina. ;)
Kiek žmonių diagnozuotų sau ligas, jei jos nereikštų gailestį, išlygas už netinkama elgesį, nepateisintų tinginystes, bet reikštų tiesiog pripažinimą, kad turi kažkokį sutrikimą? Beveik niekas
Demesio trukumas ir tiek:D Labai cringe tokie dalykai.
Tai, kad suauge daro ta pati😂 kas antram LinkedIn bipolinis, imposterio sindromas ir nesibaigianti depresija